Endokrininę sistemą ardančios medžiagos (EDs) – tai egzogeninės medžiagos arba mišiniai, kurios (-ie) pakeičia endokrininės sistemos funkciją (-as) ir tokiu būdu sukelia neigiamus poveikius organizmams, jų palikuonims arba (sub)populiacijoms.
Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitą per pastaruosius dešimt metų padaugėjo žmonių hormoninės sistemos sutrikimų ir ligų, įskaitant pablogėjusią spermos kokybę, ankstyvą lytinį brendimą, daugiau deformuotų lytinių organų atvejų (kriptorchizmų, hipospadijos ir kt.), daugiau tam tikrų vėžio formų atvejų (krūties ir kiaušidžių bei sėklidžių ir prostatos) ir medžiagų apykaitos ligų.
Pastebimas laukinės gyvūnijos populiacijų sumažėjimas (nustatytas daugelio moliuskų populiacijų mažėjimas įvairiose pasaulio dalyse), susijęs su hormonų sistemos sutrikimais, sukeliamais endokrininę sistemą ardančių savybių turinčių cheminių medžiagų poveikiu. Nustatyta, kad kai kurioms laukinės gyvūnijos rūšims (moliuskams, vėžiagyviams, žuvims, ropliams, paukščiams ir žinduoliams) EDs sukėlė anomalijas ir sutrikdė dauginimąsi, ir šie sutrikdymai buvo susiję su imuniteto, elgesio ir skeleto pokyčiais. Visame pasaulyje daugėja per endokrininę sistemą sukeliamų ligų, kurias sukelia EDs, todėl būtina apsaugoti ateities kartas.
Stebimas labai didelis neigiamas EDs poveikis ir augalijos populiacijoms. Manoma arba įtariama, kad apie 800 cheminių medžiagų gali turėti poveikį hormonų sintezei arba konversijai, tačiau tik nedidelė dalis iš jų ištirta, todėl labai svarbūs tyrimai turėtų būti atliekami ateity. Tarptautiniu mastu pripažįstama, kad esami tyrimų metodai, skirti EDs nustatymui, yra nepakankami, todėl didėja tikimybė, kad ne visas žalingas poveikis žmonių sveikatai, gyvūnijai ir augalijai yra nustatomas. Todėl ateity privalu imtis veiksmų, siekiant sumažinti EDs sukeliamą neigiamą poveikį.
Išsamią informaciją dėl EDs, kurią parengė ekspertai iš Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos ir PSO galite rasti leidinyje „Mokslo pasiekimai dėl endokrininę sistemą ardančių medžiagų - 2012" (angl. State of the science of endocrine disrupting chemicals - 2012) (anglų k.).
Teisinis endokrininę sistemą ardančių medžiagų reglamentavimas.
Žodis „nano“ yra kilęs iš graikų kalbos, kuris reiškia „neūžauga“. Moksle ir technologijoje priešdėlis “nano” reiškia 10-9 t.y. vieną milijardinę dalį.
Nanomedžiagos – tai cheminės medžiagos, kurios gaminamos ir naudojamos nanoskalėje, kuri daugiau nei 10 000 kartų mažesnė už žmogaus plauko storį.
______________________________________________________
Nanotechnologijos remiamasi faktu, kad nanodydžio dalelės pasižymi visiškai kitokiomis savybėmis negu didesnės tos pačios medžiagos dalelės. Remiantis bendriausia nanodalelių apibrėžtimi, jų fizikinis dydis mažesnis negu 100 nm. Tačiau nanotechnologijos aprėpia ir medžiagos specifinių fizikinių ir cheminių savybių pokyčius, kai dalelė didesnė negu 100 nm.
2011 m. Komisijos rekomendacijoje dėl nanomedžiagų apibrėžties „nanomedžiaga“ apibrėžiama kaip „gamtinė, šalutinė arba dirbtinė medžiaga, kurioje yra nesusietųjų dalelių, dalelių agregatų arba aglomeratų ir kurios dalelių dydžio skirstinyje yra 50 proc. arba daugiau dalelių, kurių vienas arba keli išorės matmenys yra 1–100 nm. Konkrečiais atvejais, rūpinantis aplinka, sveikata, sauga arba konkurencingumu, dalelių dydžio skirstinio 50 proc. slenkstį galima pakeisti 1–50 proc. slenksčiu. <…>“.
______________________________________________________
Nanotechnologijos yra naujo lygmens inžinerijos menas, kurio dėka galima pasiekti stulbinamų rezultatų energetikos, gamybos, vartojimo prekių sektoriuose. Nanotechnologijos sparčiai plinta ir yra naudojamas įvairiose srityse. Gali būti sukurti biomedikamentai su į kūną implantuojamais jutikliais, taip pat kraujo ir smegenų barjerą įveikiantys medikamentai. Nanogeneratoriai gali išnaudoti aplinką ar žmogaus kūno judesius energijai sukurti. Energiją taupantys langai, patvaresnės meškerės, apsauginiai kremai nuo saulės, kuriems būdingas aukštas apsaugos nuo saulės rodiklis, avarijoms „atsparūs“ automobilių kėbulai, įvairių aplinkos toksinų jutikliai, sterilūs paviršiai ir t. t. – produktų, kurie jau yra rinkoje arba bus į ją pateikti artimiausioje ateityje, sąrašas begalinis. Todėl nenuostabu, kad daugelį produktų, kurių sudėtyje yra nanodalelių galima rasti ir Europos rinkoje.
Apskaičiuota, kad viso pasaulio rinkoje iš viso yra 11 mln. tonų nanomedžiagų, kurių rinkos vertė yra 20 mlrd. EUR. Šiuo metu nanomedžiagų sektoriuje Europoje tiesiogiai dirba 300 000–400 000 žmonių. Rinkoje tebevyrauja dešimtmečius naudojamos medžiagos, pavyzdžiui, suodžiai, kurie daugiausia naudojami padangose ar sintetinis amorfinis silicis, kurio naudojimo paskirtis labai įvairi, gali būti naudojamas padangose, kaip polimerinis užpildas, taip pat dantų pastoje ar kaip antikoaguliantas (kraują skystinanti priemonė) maistiniuose milteliuose.
Pastaraisiais metais atsirado daug naujų sričių, kuriose naudojamos nanomedžiagos, pavyzdžiui, nemažai vartojimo prekių, kaip antai, UV filtrai apsauginiuose kremuose nuo saulės ir kvapui atspari tekstilė. Tačiau nanomedžiagos taip pat naudojamos medicinos ir techninėms reikmėms – navikų terapijai, ličio jonų baterijoms, galinčioms maitinti elektromobilius, ar saulės baterijų plokštėms. Šiose srityse nanomedžiagos gali suteikti postūmį ieškant pažangių technologinių sprendimų, taigi jos laikomos didelio poveikio technologijomis.
Nanomedžiagos naudingos daugelyje sričių: jos padeda gelbėti gyvybes, skatina kurti naujoves, leidžia lengvai patobulinti vartojimo produktus ir pan. Tačiau taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jų kenksmingos savybės ir poveikis darbuotojams, vartotojams ir aplinkai gali būti įvairus – nuo iš esmės nekeliančio jokio susirūpinimo iki potencialios rizikos. Europos Sąjunga turi priemonių šioms problemoms tikslingai spręsti.
Apie nanomedžiagų reglamentavimą skaitykite čia.
Natūraliai egzistuojančios ir atsitiktinai sukurtos nanodalelės aptinkamos visoje žmogų supančioje aplinkoje, todėl apie jų egzistavimą ir elgseną iš esmės žinoma ir suprantama. Tačiau trūksta duomenų apie darbo vietoje ir aplinkoje esančias dirbtines nanodaleles. Stebint jų egzistavimą susiduriama su techniniais sunkumais, kurie kyla dėl mažo nanodalelių dydžio ir žemo koncentracijos lygio, taip pat sudėtinga atskirti dirbtinių nanomedžiagų daleles nuo natūraliai egzistuojančių arba atsitiktinai sukurtų nanodalelių. Dar sunkiau nanomedžiagas aptikti sudėtinėse terpėse, pvz., kosmetikoje, maiste, atliekose, dirvožemyje, vandenyje ar dumble. Esami stebėsenos metodai dažnai nėra įteisinti, todėl sumažėja galimybių palyginti duomenis.
Nanomedžiagų rizikos vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliekamas remiantis susijusia informacija. Galiojantys rizikos vertinimo metodai yra taikytini, net jei dėl konkrečių rizikos vertinimo aspektų gali prireikti papildomo darbo.
Prireikus nanomedžiagų apibrėžtis bus įtraukta į kitus Europos Sąjungos teisės aktus. Komisija šiuo metu rengia nanomedžiagų aptikimo, matavimo ir stebėjimo metodus ir siekia, kad jie būtų įteisinti, kad būtų užtikrintas tinkamas apibrėžties įtvirtinimas.
Nemenkų problemų kyla pirmiausia dėl patvirtintų metodų įtvirtinimo ir priemonių, kuriomis būtų galima nustatyti, apibūdinti ir analizuoti nanomedžiagų keliamą riziką, apibūdinti, analizuoti, taip pat rengti informaciją apie riziką ir tobulinti nanomedžiagų poveikio vertinimo metodus.
